Dar kartą apie tarėjus teisme

Prieš kelias savaites Vyriausybė pritarė Seime svarstomoms Konstitucijos pataisoms dėl tarėjų dalyvavimo nagrinėjant bylas teisme. Ministerijos atstovė sakė, kad ” tarėjai padidintų gyventojų pasitikėjimą teismais, paskatintų sistemos atvirumą”. Esą dėl to projektui reiktų pritarti.

Tačiau. Pakalbėta apie privalumus (kurie irgi diskutuotini), bet neužsiminta apie trūkumus. O jų daugiau nei pakanka. Visų pirma tai kainuos, iki šiol niekas nežino kiek. Kai kurie teisės mokslininkai argumentuoja, kad visuomenės ir valdžios santykis grindžiamas visuomeniniais pagrindais, todėl tokių visuomenės atstovų darbo apmokėjimo klausimas net neturėtų būti svarstomas. Deja, žmogus sutvertas taip, kad kažką daro tik tada, jei to nori, arba jei kažko bijo. Apie baimę šioje vietoje nekalbėsime, tačiau tam kad žmogus norėtų eiti tokias pareigas, atlikti tokią visuomeninę misiją, jis turi turėti vienokį ar kitokį stimulą. Ir visuomeniško noro padaryti teismui skaidresniais, atviresniais čia tikrai nepakaks. Antra, neaišku, kaip bus parenkami kandidatai į tarėjus, kaip bus užtikrintas jų nepriklausomumas. Lietuva – maža šalis, tad atrinkti tikrai nešališkus žmones bus sudėtinga. Koks apskritai bus tarėjų parinkimo principas, ar bus taikomi kokie nors kriterijai? Šios problemos gerai žinomos šalyse, kuriose teismo procesuose dalyvauja prisiekusieji (pvz., JAV yra gana sudėtinga parinkti prisiekusiuosius, kurie nieko apie bylos dalyvius bei bylos faktus). Šiuolaikinėje visuomenėje, kai informacijos sklaida yra milžiniška, rasti tarėją, kuris nieko nežinotų apie bylos dalyvius ar bylos aplinkybes, bus nepaprastai sudėtinga. Dar blogiau, jei tarėjas dar prieš pradėdamas savo darbą, jau bus susiformavęs nuomonę bylos klausimais. Tokiu atveju teisėjo dalyvavimas teismo procese apskritai gali likti tik formalus. Trečia, kokios bus teismo tarėjų galios? O kokia atsakomybė? Ar jie turės sprendžiamąjį balsą, ar tik bus “stebėtojais”? Jei tik turėtų procesinę teisę paklausti, gauti motyvuotus teismo paaiškinimus, skųsti tokių paaiškinimų nepakankamumą, kokią įtaką tai turės galutiniam teismo sprendimui? Ketvirta, kiek tai prailgins teismo procesus, kai tarėjai ne tik turės susipažinti su bylos medžiaga, bet ir joje kažką spręsti? Kas jiems atskleis teisės taikymo, aiškinimo taisykles? Gal teisėjas? Bet juk teisėjas taip pat negali konsultuoti…

Na ir pabaigai – apie tuos “privalumus”. Kaip konkrečiai tarėjai padidintų gyventojų pasitikėjimą teismais? Kaip paskatintų sistemos atvirumą? Mintis, kad greta aukštos kvalifikacijos teisininko profesionalo teisę taikys ir sprendimą konkrečioje byloje priims dar, pvz., du jokių teisinių žinių neturintys žmonės, jokio pasitikėjimo nedidina. Greičiau priešingai. Todėl ir argumentus apie “pasitikėjimo didinimą”, “sistemos atvirumą” reiktų vertinti kaip paprastą teisėkūros gudrybę, kai pasitelkiami tokie motyvai be jokio turinio. Nes, na kas gi drįs prieštarauti pasitikėjimo didinimui ar atvirumo skatinimui?

Straipsnis pasiekiamas čia.